Lietuviškas Vilniaus meduolis: Tradicijos krašto dekoravime jau šimtmečius

Mūsų misija

Išsaugoti Vilniaus meduoli toks koks jis ir buvo prieš šimtas metų nekeičiant sudėties ir receptūros, perduodant ateities kartoms gaminimo paslaptis ir tradicinio Vilniaus krašto dekoravimo tradicijas. Kad Vilniaus gyventojai ir svečiai galėtų paragauti šito nuostabaus gaminio.

Skonis kaip prieš šimtas metų

Šeimos receptas

Ana ir Alvydas Griškevičiai puoselėja senas Vilniaus krašto tradicijas meduolių ir ,,piernikų‘‘ kepime. Alvydas iš savo mamos perėmė senas šių gaminių receptūras, kurias ji sužinojo iš savo prosenelių. Norėdami išsaugoti šią gražią kepimo tradiciją Ana ir Alvydas įtraukia į gamybos procesą ir savo vaikus – Emiliją ir Petrą.

Kuo ypatinga ši produkcija?

,,Vilniaus meduolis“ pagamintas iš natūralaus medaus ir sviesto,,Piernikas“- Vilniaus krašto tradicinis šviesus kepinys , kartais glazūruotas. Taupios šeimininkės sukūrė šį skanų gaminį be medaus.

Istorija

Kaziuko mūgė

Sostinė pavasarį pasitinka tradiciniu Kaziuku – gražia tautodailininkų ir amato meistrų švente. Jos kilmė susijusi su šventojo karalaičio Kazimiero (1458–1484) kultu, nuo 1604 m. senamiesčio gatvėmis vykdavusiomis bažnytinėmis procesijomis. Kadangi miestas gyvuoja prekyba, komercinė šventės dalis pamažu vis plėtėsi, tapo kermošiumi .

Mūsų dienomis Kaziuko mugė – tikras visos Lietuvos tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Galima pasidžiaugti, kad jų dirbiniais išlaikoma senoji tradicija ir kartu įliejama kūrybiško savitumo, individualumo.

Ką gi iš mugės parveždavo „kermošavo“? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Būdavo galima rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis. Arba pasirinkti su glajumi įrašytu mylimosios ar mylimojo vardu. Negana to, būta meduolių su ilgiausiais įrašais, su gražiausiais linkėjimais ir meilės prisipažinimais. Štai keletas tokių: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano...“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane...“ 1940 m. mugėje su grupe kauniškių kultūrininkų apsilankęs garsusis mūsų etnografas Balys Buračas laikraštyje „Mūsų rytojus“ rašė: „Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos. Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių, išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų.“ Tuos garsius meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas.